LINKSMAS PRISIMINIMAS APIE ŽIEMOS PALYDAS

Informacija

Atnaujinta: 2012 balandžio 11, Trečiadienis 19:07

Valio!!! Jau PAVASARIS!

ŠILTOS SAULĖS, DAUG ŠYPSENŲ, GEROS NUOTAIKOS, LINKSMŲ AKIMIRKŲ VISIEMS SIUNČIA

VAIKŲ DARŽELIO „EGLUTĖ" VAIKUČIAI IR VISI DARBUOTOJAI.

Smagiai ir linksmai gyvename atgražėjusiame darželyje.

Norime prisiminti baltą, šaltą, smagią Žiemą ir su Jumis pasidalinti linksmais prisiminimais apie Žiemos palydas.

Ši istorija prasidėjo vieną gražų, saulėtą bei labai snieguotą žiemos rytą.

Auklėtoja žvilgt į kalendorių:

- Oi! Ryt Užgavėnės?

- Valio! Valio! – sušuko vaikai. Tuoj tarpusavyje pradėjo dalintis įspūdžiais,

prisiminimais iš praėjusių Užgavėnių. Tarėsi, kaip juokingai persirengs rytoj ir vys Žiemą iš kiemo.

Taigi, Užgavėnių rytą ne tik vaikai rinkosi į darželį, bet atėjo ir juokingi bei baisūs Persirengėliai. Vaikai, pasikuitę auklėtojų padėjimuose, susirado Velniukų kaukių, Čigonėlių kasų, skarų, ilgų sijonų, Žydelių kepurių, skrybėlių, kaklaraiščių. Jais apsikaišę, nusipaišę ūsus, barzdžiukes, pasiėmę puodų dangčius, ėjome į salę.

- Stokit! Kas tokie būsit ir ko čia vaikštot po mūsų darželį? – sustabdė vaikus

muzikos mokytoja Dalė.

- Žiema, Žiema, bėk iš kiemo, - suskambo vietoj atsakymo.

- Pala, pala, pažįstami balsai! – lyg pažino vaikus mokytoja. – Kodėl taip keistai

atrodot?

- Och, juk šiandien Užgavėnės. Reikia žadinti pavasarį. Reikia persirengus

juokingomis kaukėmis lankyti draugus, lauže deginti Morę, dainuoti, šokti, pokštauti, trypti ir garsiai šaukti „Žiema, žiema, bėk iš kiemo!"

- Tai bent! O aš pamiršau... Sugalvojau! Lukterėkit manęs čia, - pasakė

mokytoja ir tekina kažkur nubėgo.

Netrukus pasirodė nematyta raudonais plaukais ir juokinga skrybėle Raganėlė su akordeonu ir visi dainuodami linksmą dainelę nuėjo į salę.

- O kokia čia Ponia salės pakraštyje stovi? Gal ji su mumis šėlti nori? – nustebęs paklausė

Raudonas Velniukas.

- Apsirikai. Čia ne ponia, o Morė. Ją šiandien deginsim, - viena per kitą pradėjo aiškinti

Čigonėlės.

- Kaip baisu! – pasipiktino kažkoks gauruotas persirengėlis.

- Taip reikia. Degant Morei, sudeginam visas melagystes, visus ožiukus, visus piktumus,

visas bėdas, susikaupusias širdyje.

- Mat kaip? – susimąstė Velniukas ir įsisuko į smagų ratuką.

Salėje pasirodė du keistuoliai – toks storulis, apsikarstęs dešrom ir lašiniais, ir toks aukštas, laibas su gėlės žiedeliu. Vaikai pažino, kad tai Lašininis, kuris žadėjo dar daug smagių išdaigų ir pokštų, jei nebus išvyta žiema, ir Kanapinis, kuris ragino pabudinti išsiilgtą pavasarį.

Kurio bus viršus? Kuris nugalės? Reikia skelbti kovą. Ir visi, keldami didelį triukšmą, išbildėjom į kiemą.

Eisenos priekyje rogutėmis važiavo išdidi Morė, o iš paskos ėjo dainuodami ir šiaip visokį triukšmą keldami persirengėliai, juokdariai, išdaigininkai.

Kartu su More buvo sudegintos visos blogybės ir negandos.

Susikovė Lašininis ir Kanapinis. Ilga ir sunki buvo jų kova. Ir kiek daug juoko ji sukėlė! Senoliai tikėjo, kad juokas turi galios prikelti žemę naujam gyvenimui.

O dabar, vedami nugalėtojo Kanapinio sugužėjome pas virėją su dainą, už kurią mus privaišino skaniais, karštais mieliniais blynais su cukrumi, kad net pilvai užsirietė iki nosies.

Kaip smagu, kai tokią dieną darželyje visi lygūs. Nėra nei suaugusių, nėra nei vaikų, o yra tik linksmi, draugiški, laimingi, pokštaujantys žmonės, kurie puoselėja liaudiškas tradicijas ir myli savo gimtą kraštą.

Apsidairykim aplink, pažiūrėkim per langą!

Pavasaris jau!

Bunda gamta!

Saulė zuikučiai siunčia linkėjimus!

Ar ne taip?

Šią istoriją užrašė

priešmokyklinio ugdymo pedagogė

Rūta Vaičaitienė